Sebako rūgštis yra ilgos{0}}grandinės alifatinė dikarboksirūgštis, kuri gana mažai tirpsta vandenyje; tik nedidelis kiekis ištirpsta kambario temperatūroje. Nors jo molekulinėje struktūroje yra dvi polinės karboksilo grupės, ilga tarpinė metileno grandinė yra stipriai hidrofobinė, todėl bendras mažas tirpumas vandenyje. Kylant temperatūrai, molekulinis judėjimas intensyvėja, o kristalų struktūra palaipsniui suyra, todėl padidėja tirpumas vandenyje.
Sebako rūgštis pasižymi skirtingomis tirpumo savybėmis įvairiuose organiniuose tirpikliuose. Paprastai jis šiek tiek tirpsta poliniuose organiniuose tirpikliuose, pvz., etanolyje, bet mažai tirpsta tam tikruose ne{1}}poliniuose tirpikliuose. Praktiniuose eksperimentuose, įvedant sebacino rūgštį į reakcijos sistemą, tirpinimo būdas turi būti parenkamas atsižvelgiant į reakcijos temperatūrą ir tirpiklio savybes. Polimerizacijos reakcijoms, kurioms reikia šilumos, sebako rūgštis palaipsniui tirpsta ir maišosi su kitais reagentais kylant temperatūrai; todėl jo tirpumas turi palyginti nedidelį poveikį aukštos temperatūros polikondensacijos sistemoms.
Sebaco rūgšties tirpumas yra glaudžiai susijęs su jos molekuline struktūra ir temperatūra, todėl praktikoje jį reikia koreguoti atsižvelgiant į specifines reakcijos sąlygas. Ruošiant poliesterio arba poliuretano medžiagas, jei naudojama tirpalo-reakcija, turi būti parinktas tirpiklis, galintis visiškai ištirpinti sebacino rūgštį, kad būtų užtikrintas tolygus žaliavų maišymas ir palengvinta reakcija; ir atvirkščiai, jei naudojamas lydalo polikondensacijos procesas, sebacino rūgščiai išlydyti paprastai naudojamas kaitinimas, kad ji galėtų dalyvauti reakcijoje. Todėl sebaco rūgšties tirpimo ir lydymosi charakteristikos yra veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti kuriant procesą ir atliekant eksperimentines operacijas.